VEISLĖS ISTORIJA IR STANDARTAS

Vokiečių špicas - tai labai sena iš durpinių šunų, gyvenusių akmens amžiuje, kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmonėmis špicai tapo šeimininkui ir jo šeimos nariams atsidavusiais sargais. Vokiečių literatūroje apie špicą užsimenama jau 1450 m. Į Vokietiją ir Olandiją šios veislės pirmtakus atvežė vikingai.
Visus špicus, išskyrus nykštukinius ir mažuosius (jie išvesti Didžiojoje Britanijoje), išvedė Vokietijos šunų augintojai.

Charakteris ir elgesys

Šiai veislei būdingi visi geriausi šuns charakterio bruožai: ištikimybė, atsidavimas ir žinoma - begalinė meilė šeimininkui. Nežiūrint jo dekoratyvios išvaizdos ir nedidelio ūgio, špicas visada atkakliai saugos savo namus. Jis labai budrus ir pradės loti anksčiau, negu atėjęs svečias paspaus durų skambučio mygtuką. Špicai turi įgimtą norą įtikti šeimininkui, todėl nesunkiai galima išmokyti įvairių triukų. Jie yra labai išradingi ir dažnai patys prisigalvoja sau žaidimų.
Tai universalūs kompanionai: su vaikais gali žaisti valandų valandas, o su pagyvenusiais žmonėmis, susisukę jiems ant kelių, žiūrėti televizorių.
Kitose šalyse špicai dalyvauja cirko vaidinimuose ir šunų vikrumo varžybose
 
Vokietijoje špicai (angl. german spitz) tapo populiarūs XVIII amžiuje. Iki šio laiko, baltus špicus veisė tik Pomeranijos ir Brandenburgo žemėse (Vokietija), pilkus – palei Reiną, juodas špicas išvestas – Viurtembergo žemėje, kur jie daugiausia naudoti vynuogynų apsaugoje. Atskira veisle išskiriamas volfšpicas – didžiausias, galingiausias, puresniu ir šiurkštesniu kailiu. Jis buvo paplitęs aplink Diuseldorfą, Acheną ir Krėfeldą. Tuo laikotarpiu į špicus – darbininkus dėmesį atkreipia platesnė visuomenės dalis ir špicas tampa naminiu augintiniu. Pradedamas darbas mažinant špico dydį. Atrenkant šunis, per trumpą laiką, išvedami 2 – 3 kartus mažesni špicai nei jų protėviai, svoris sumažėja nuo 14 – 15 kg iki 5 – 7 kg.

1899 metais Vokietijoje špicų veislės mylėtojai įsteigė asociaciją “Vokiečių špicas“, sukūrė įvairių dydžių ir spalvų špicų standartą. Šiandien veislė “Vokiečių špicas” pagal šunų dydį padalinta į atskiras šunų veisles.

Išvaizda. Špicas – trumpas, kvadratinės formos šuo. Žvalios laikysenos, aštriu lapės snukiu, mažomis, stačiomis, smailiomis ausimis. Stipriai susukta, “užmesta” ant nugaros uodega. Volfšpicas (špicas – vilkas) išsiskiria dydžiu, galingesniu sudėjimu nei likę špicai. Tai stiprus šuo, aiškiai išreikštomis “apsauginio” savybėmis, nepasitikėjimu pašaliečiams ir yra naudojamas apsaugai.

Dydis. Pagal aukštį ties ketera vokiečių špicai skirstomi:

Volfšpicai (nuo 43 iki 55, net iki 60 cm – tačiau šuo turi būti proporcingas);
Didieji špicai (nuo 42 iki 50 cm);
Vidutiniai špicai (nuo 30 iki 38 cm);
Mažieji špicai (nuo 23 iki 29 cm);
Nykštukiniai špicai (nuo 18 iki 22 cm).

Galva. Vidutinio dydžio, žiūrint iš viršaus pleišto formos. Žiūrint iš šono aiškiai matomas nuo kaktos link snukio. Akys vidutinio dydžio, ovalios, šiek tiek įstrižos ir visada tamsios. Nykštukiniams špicams būdinga labiau išgaubta kakta, aštrus trumpas snukis, santykinai didelės ir išsprogusios akys palyginti su didesniais špicais. Ausys mažos, išaugusios arti viena kitos: kuo arčiau, tuo geriau. Trikampio formos, smailios, išaugusios aukštai.

Uodega. Vidutinio ilgio, išaugusi aukštai. Iš karto nuo pagrindo riečiasi aukštyn suformuodama žiedą, prisispaudusi prie kairės arba dešinės nugaros dalies. Nykštukinių špicų uodega užriesta ant nugaros, bet žiedo nesudaro.

Kailis. Vokiečių špicų kailis dvigubas: ilgas, tankus, tiesus viršutinis kailio sluoksnis. Pavilnė – trumpa, tanki ir minkšta. Ypatingas špicų bruožas – kailis neprigludęs, o stovi beveik vertikaliai. Tai suteikia žavesio ir išskiria iš kitų šunų veislių. Ypač vešlus kailis ant kaklo ir pečių suformuoja “apykaklę”, ant užpakalinių kojų – “kelnes”, uodega taip pat padengta vešliu kaliu. Nugaros ir šonų plaukai šiek tiek trumpesni. Kakta, ausys, snukis, kojos žemiau riešo padengtos trumpais plaukais. Vokiečių špicas savo kailio “spindesį” pasiekia 3 metų amžiaus ir išlaiko šį žavesį, net iki 10 – 12 metų.

Spalva.
Volfšpicas: vilko ar pelenų – pilka (juodos ir pilkos mišinys), su būdingais “akiniais” aplink akis. Pavilnė šviesiai pilka arba kreminė. Kailio plauko galai juodi. Snukis ir ausys beveik juodos. “Apykaklė”, “kelnės”, uodega ir galūnės šviesesnio tono.
Didysis špicas: juoda, rausva ir balta.
Vidutinis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, pilka ir kiti atspalviai.
Mažasis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, kreminė, pilka ir kiti atspalviai.
Nykštukinis špicas: juoda, rausva, balta, rausvai – oranžinė, pilka ir kiti atspalviai.
Juoda, rausva, rausvai – oranžinė ir balta – turi būti “švarios”. Baltiems šunims leidžiamas gelsvas atspalvis ant ausų. Kitoms spalvoms leidžiami visi kreminės, kreminės – smėlio, gelsvai – smėlio atspalviai. Pasitaiko juodos su įrudžiu ir margų. Juodos, pilkos, rausvos ar rausvai – oranžinės spalvų dėmės, turėtų būti išdėstytos po visą kūną.